Šio pokalbio metu kartu su dr. Ieva Šidlauskaite – Stripeikiene, psichologe, psichoterapeute (kognityvinė ir elgesio, naratyvinė, giluminė asmenybės dalių bei schemų kryptys), mokslininke, lektore, kalbames apie tai, kas yra naratyvinė terapija ir kaip ši terapijos kryptis gali būti derinama su metaforinėmis asociatyvinėmis kortelėmis.
Idėją šiam pokalbiui “pasufleravo” “Herojaus kelio” metodika, kurios metu kortelių pagalba yra kuriamas pasakojimas apie veikėjus, kurie leidžiasi į kelionę. Kelionės metu veikėjai patiria įvairių išbandymų, sulaukia pagalbos, įveikia sunkumus ir sugrįžta atgalios su tam tikru atpildu.
Žodis “naratyvas” reiškia istorija. Naratyvinė terapija yra tam tikras konsultacinis būdas dirbti su žmonėmis ir padėti žmonėms spręsti jų turimas problemas, sunkumus.
Daugiau nei prieš 10 metų Dr. Ievai Šidlauskaitei – Stripeikienei teko važiuoti į Australiją ir ten mokytis naraytinės terapijos.
Naratyvinė terapija buvo sukurta Australijoje. Šios terapijos tikslas buvo padėti vietiniams Australijos gyventojams aborigenams atgauti savo tapatybę, kurios jie neteko po to, kai vietinės valdžios sprendimu, būdami vaikais, jie buvo paimti iš šeimų ir augo internatuose. Tuose internatuose užaugę vaikai turėjo labai daug įvairiausių psichologinių problemų.
Tuomet vietinė Australijos valdžia suprato, jog reikia kažką daryti, kažkaip padėti vietiniams Australijos gyventojams aborigenams.
Kadangi aborigenai neturi rašto, visa jų patirtis yra perduodama per pasakojamas istorijas. Tokiu būdu buvo sukurta naratyvinė terapija.
Naratyvinė terapija labai daug kalba apie tai, jog mūsų istorijos, kurias mes pasakojame patys apie save, gali būti gydančios arba šios istorijos gali būti pažeistos.
Kai mes apie save pasakojame tam tikras pažeistas istorijas (pvz. aš esu blogas žmogus), jas galima pavadinti “siaurosiomis” istorijomis (angl. thin stories). Tuomet viena kažkokia mūsų savybė tampa dominuojančia mūsų asmenybės savybe.
Tačiau mes, žmonės, esame be galo įvairūs – mūsų viduje telpa labai daug įvairiausių asmenybės spalvų. Kuo labiau matome savo vidaus spalvas ir atspalvius, kuo daugiau galime priimti save įvairų, tuo yra didesnė mūsų asmenybinė branda. Tuomet mes apie save pasakojame “plačiasias” istorijas, kurių pagalba mes galime didinti savęs supratimą, plėsti tai, kas aš esu kaip žmogus. Tokiu būdu auga mūsų asmenybė, mūsų vidus.
Naratyvinėje terapijoje yra naudojamos įvairiausios projekcinės metodikos – būdai, lengvinantys kalbėjimą, kadangi kalbėjimas nėra lengvas procesas. Projekcinės metodikos gali būti labai įvairios – metaforinės asociatyvinės kortelės, piešimas, molio lipdymas, judesys, Lego kaladėlių dėliojimas ir pan. Šios metodikos tinka dirbant su vaikais, paaugliais, suaugusiais žmonėmis tiek individualiai, tiek grupėje.
Pirmas susipažinimas su naratyvine terapija – mano pirminė istorija. Aš čia ir dabar – kas aš esu? Kokius sakinius apie save galėčiau pasakyti? Kokią kortelę galėčiau apie save išrinkti ir papasakoti? Kas mane apibūdintų? Kokį piešinį galėčiau apie save nupiešti?
Sekantis žingsnis – istorijos plėtimas. Aš praeityje, aš ateityje, kur aš? Mano misija, gyvenimo prasmė, kur aš keliauju?
Yra svarbu pamatyti, kiek mano istorija padeda man eiti per gyvenimą? Kiek mano istorija yra palaikanti mane, duodanti man stiprybės, duodanti man daugiau pasirinkimo galimybių?
Mes ir esame mūsų istorijos – tai, ką mes galime pasakyti apie save. Kuo mes daugiau galime apie save pasakyti, kuo daugiau žinome apie save, tuo mes, kaip žmonės, esame platesni.
Viso pokalbio apie naratyvinę terapiją ir korteles galite klausytis šiame video: