Mergaitės Roni tėvai kreipėsi pagalbos – padėti taip suorganizuoti šeimos gyvenimą, kad jame būtų kuo mažiau konfliktų, ginčų ir peštynių tarp vaikų.
Šeimoje augo 6 vaikai. Roni – jauniausias vaikas šeimoje. Roni vystimasis vėlavo, ji pasižymėjo hiperaktyvumu. Ji mokėsi specialioje mergaitėms, turinčioms mokymosi sunkumų, skirtoje klasėje, tačiau ir čia Roni kentė vaikų patyčias ir negeranoriškumą.
Pirmojo susitikimo metu, susipažinusi su tėvais ir išklausiusi jų sunkumus, supratau, jog vieno susitikimo neužteks, ir kad reikės visos šeimos įsitraukimo. Yra svarbu susipažinti su visa šeima, suprasti kiekvieno šeimos nario roles, pareigas ir teises, asmeninius ir visos šeimos poreikius, tikslus, įprastines elgesio ir reagavimo schemas, šeimos „scenarijus“ ir „mitus“. Taip pat būtų gerai pamatyti ribas tarp tėvų ir vaikų posistemių. Panašaus pobūdžio tyrinėjimai trunka keletą susitikimų. Po šių susitikimų galima spręsti, su kuo ir kaip dirbti.
Aš tėvams paaiškinau, kodėl į sekantį susitikimą jie turi atsivesti kiek galima daugiau vaikų (du vyresnieji jau tarnavo armijoje ir namuose būdavo ne kiekvieną dieną). Sekančio susitikimo metu man pavyko susipažinti su trimis jauniausiais, pastoviai namuose gyvenančiais, vaikais, taip pat su suaugusia dukterimi, gyvenančia atskirai, ir jos vyru.
Po įprastinių susipažinimo ritualų aš pasiūliau kiekvienam šeimos nariui išsitraukti po dvi korteles, kuriose atsispindėtų jų šeimos problema – vieną kortelę su žodžiu, kitą kortelę su paveikslėliu. Buvo labai svarbu suformuluoti užduotį taip, kad problemai nebūtų suteiktas „Roni“ vardas.
„Kas trukdo taikiam šeimos gyvenimui? Ką jūs norėtumėte pakeisti? Mes išklausysime kiekvieną, o paskui jūs visi ieškosite vieningos nuomonės“.
Noriu paaiškinti, kodėl aš nutariau panaudoti korteles su žodžiais pačioje darbo pradžioje. Mano pirminis supratimas apie šią šeimą buvo šiek tiek neteisingas, galima sakyti, jog aš šios šeimos narius „sutikau pagal rūbą“. Į pirmąjį susitikimą Roni tėvai atėjo nelabai tvarkingai apsirengę, tėtis buvo nesiskutęs barzdos. Abu tėvai atrodė paniurę, negeranoriški, žiūrėjo iš padilbų. Pasakė, jog abu yra bedarbiai. Po šio susitikimo aš susidariau nuomonę, jog susidūriau su neišrankiais ir netgi ribotų pažiūrų žmonėmis, kurie net gali įsižeisti, gavę pasiūlymą „pažaisti kortelėmis“.
Aš naudojau korteles su žodžiais vieninteliu tikslu – padaryti pirmąjį susitikimą labiau „akademišku“, kaip man rodėsi, sukeliančiu pagarbą procesui. Galiu iš karto pasakyti, jog su refleksija „Ką jie pagalvos“, „Ką aš apie juos pagalvojau…“ aš gerokai persistengiau ir tuo įsitikinau pakankamai greitai. Išsiaiškinau, jog aš gerokai apsirikau dėl jų psichologinio neišprusimo. Metus laiko iki mūsų susitikimo Roni tėvai dalyvavo psichologiniuose grupiniuose užsiėmimuose, skirtuose vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams. Jie taip pat kartu su psichologais sprendė savo individualias problemas: mama kentė dėl depresijos, vienam iš vyresnių sūnų buvo nustatytas sunkus elgesio sutrikimas.
Nepaisant to, man nebūdingas sprendimas pasirinkti korteles su žodžiais jau pačio pirmojo susitikimo metu pasiteisino. Tai man leido daugiau sužinoti apie šeimą, jos tarpusavio ryšius, individualius kiekvieno šeimos nario skirtumus.
Kokios kortelės man padėjo užčiuopti problemos esmę? Susitikimų metu aš naudojau SAGA ir OH korteles.
Mama išsirinko kortelę, kurioje buvo pavaizduotas voras ir papildė ją kita kortele su žodžiu „Vergas“. Ji paaiškino, jog jai šeima – didelis ir sunkus darbas, kad vaikai jau mažai padeda. Dėl šių priežasčių ji būna pastoviai susierzinusi, širsta ant Roni, šaukia ant jos, tokiu būdu visai šeimai demonstruodama blogą elgesį, nors mama pati puikiai supranta, kad ant Roni šaukti negalima (nes šaukimas nepakeis Roni prigimties ir nuo šaukimo Roni dar labiau pašėlsta).
Roni tėtis išsirinko korteles su paveikslėliu, kuriame buvo pavaizduotas mokytojas, esantis klasėje, ir su žodžiu „Priešintis“. Pasak tėčio, jei Roni nesipriešintų jo pastangoms padėti jai mokytis namuose, Roni geriau sektųsi mokslai mokykloje. Į mano klausimą, kaip tai yra susiję su taikia atmosfera namuose, jis atsakė, jog Roni namuose neruošia namų darbų, o visa šeima stengiasi ją priversti tai daryti. Visa tai namuose sukelia dar daugiau ginčų ir konfliktų.
Labiausiai amžiumi panašus Roni brolis Matanas, visų nuostabai (visi šeimos nariai manė, jog Roni Matanui labiausiai trukdo), išsirinko korteles su klouno paveikslėliu ir su žodžiu „Juokas“. „Roni visus linksmina. Ji moka kvailioti, o mes visi juokiamės. Ji yra mūsų namų klounas. Aš nenoriu, jog Roni pasikeistų.“ Į mano klausimus: „Ar tu nori, kad namuose kas nors pasikeistų? Ar tu gerai jautiesi namuose?“, Matanas atsakė: „Žinoma, būtų gerai, jei manęs neverstų su ja būti. Aš gi berniukas, lakstau su kitais berniukais arba žaidžiu su jais futbolą. O Roni pyksta ir kabinėjasi. Kiti berniukai kartais juokiasi iš manęs.“
Vyriausia sesuo, ištekėjusi ir nėščia moteris, gyvenanti atskirai (tačiau keletą kartų per savaitę kartu su savo vyru ateinanti pas mamą pavalgyti), išsirinko korteles su aukštai danguje skrendančio paukščio paveikslėliu ir su žodžiu „Sutarimas“. Savo pasirinkimą ji paaiškino taip: „Aš jau nebepriklausau šiai šeimai. Aš turiu savo šeimą. Greitai mums gims vaikelis. Na… aš tikiuosi, jog mama man padės auginti vaiką. Aš – kaip šis paukštis, žiūriu į savo tėvų šeimą iš paukščio skrydžio ir turiu ką jiems pasakyti. Šeimoje nėra sutarimo, nėra išminties. Todėl aš ir pasirinkau kortelę su žodžiu „Sutarimas“. Tėvai tarpusavyje nesutaria dėl vaikų auklėjimo. Vienas baudžia, kitas bausmę panaikina. Taip nebuvo, kai mes, pirmoji vaikų trijulė, buvome maži. Todėl dabar mums, kai mes jau suaugome, sekasi, o kitiems – vienos problemos. Į klausimą, ką galima pakeisti, aš atsakau – reikia sutarimo tarp tėvų.“
Ištekėjusios dukros vyras (aš jo nekviečiau, jis atėjo pats) be jokių suvaržymų pretenduoja į mano padėjėjo rolę. Aš suprantu, jog jis atėjo pakviestas Roni tėvų, nes jiems buvo svarbu parodyti man savo „pavyzdinį žentą“. Jis išsirinko korteles su paveikslėliu, kuriame pavaizduoti kalendorius ir laikrodis bei su žodžiu „Sumaištis“. Jo nuomonė yra panaši į jo žmonos, Roni vyriausios sesers, nuomonę.
Paskutinė iš atėjusių į susitikimą dalyvių buvo ketvirtas vaikas šeimoje – Primadona. Aš neapsirikau. Būtent taip šeimoje vadina mergaitę, o ne jos tikruoju vardu. Mama man ją pristato pernelyg didžiuodamasi. Beje, mama didžiuojasi visais savo vaikais ir žentu (būtent juo – ypatingai). Visais, išskyrus Roni.
Primadona elgiasi tiek narcistiškai ir egocentriškai, kad net nesiklauso (ir net nenori girdėti) užduoties. Ji čia atėjo tam, kad pakalbėtų apie save ir parodytų save. Ji išsirenka dvi korteles su paveikslėliais. Viename paveikslėlyje yra pavaizduotas miegamasis, kitame – svetainė su kilimėliu ir židiniu. Primadona taip pat išsirenka dvi korteles su žodžiais: „Auka“ ir „Privalėti“. Mergaitė sako: „Mano kambaryje nėra televizoriaus. Man yra reikalingas televizorius. Tai yra visi pokyčiai, kurių aš noriu. Tėvai privalo vaikams nupirkti tai, ko vaikams reikia. Tai paprasčiausiai juokinga, jog mano kambaryje nėra televizoriaus“.
Aš mergaitės paklausiau: „Kodėl tu išsirinkai kortelę su žodžiu „Auka“?“ Į mano klausimą Primadona atsakė: „Ak, Jūs nežinote? Jums dar nepapasakojo, jog Matanas įstojo į ješivą (žydų religinę mokyklą) ir pagal šios mokyklos reikalavimus mūsų namuose negali būti televizoriaus? Auka – tai aš. Kodėl visi turi kentėti dėl tos kvailos ješivos? Kodėl Aš turiu kentėti?”
Šaltinis: G. Katz, E. Muchamatulina. „Metaforinės kortelės. Psichologo vadovas“