Mūsų kultūroje savigarba yra svarbus dalykas. Ir tai yra gerai! Kaip mes jaučiamės patys, taip ir elgiamės su kitais. Ir atvirkščiai. XIX a. Williamas Jamesas apibūdino savigarbą kaip esminį žmogaus poreikį, tiek pat svarbų žmogaus išgyvenimui, kaip baimės ir pykčio emocijos.
Dažnai, kalbėdami apie savigarbą, mes painiojame šią savoką su narcisizmo sąvoka, nesuvokdami, kuo šie dalykai skiriasi vienas nuo kito.
Smurto valdymo specialistas dr. Sheldonas Solomonas teigia, jog savigarba yra „prieštaringa savoka, kadangi vieni teigia, jog savigarba yra gyvybiškai svarbi asmeninei žmogaus gerovei ir tarpusavio santykiams. Tuo tarpu kiti gi teigia, kad savigarba yra nesvarbi, sieja ją su padidėjusiu smurtu ir socialiniu nejautrumu. Teigiantieji, jog savigarba kelia problemas ir sieja ją su smurto padidėjimu, sąmoningai ar ne maišo savigarbą su narcisizmu, prilygindami ją pastarajam.“
Skirtumas tarp savigarbos ir narcisizmo yra esminis. Savigarba nuo narcisizmo skiriasi tuo, kad savigarba remiasi mūsų vidinėmis vertybėmis, realiais pasiekimais ir mūsų jautrumu kitiems žmonėms. Narcisizmas, priešingai, remiasi silpnumo, bejėgiškumo ar nesėkmės baime, galvojant tik apie save, nesveiku noru būti geriausiu, giliai tūnančiu nesaugumo ir neįsisąmoninto tapatumo jausmu. Kaip randasi ir formuojasi mūsų savigarba arba narcisizmas?
Knygoje „The Self Under Siege“ autoriai teigia, jog „vidinis tuštybės jausmas kyla, kai tėvai nuoširdžią, tikrą ir besąlyginę meilę savo vaikams, savo vaikų besąlyginį pripažinimą ir priėmimą pakeičia tuščiomis pagyromis, netikrais pripažinimo ženklais.“ Tokie vaikai jaučiasi nematomais, nepriimtais, taip pat jaučia spaudimą būti tuo, kuo jie iš tikrųjų nėra. Iš kitos pusės, vaikai, kurių tėvai besąlygiškai priima ir pripažįsta savo vaikus, jaučiasi priimti, pripažinti ir vertingi. Tokie vaikai auga adekvačiai suvokdami save, jiems formuojasi sveikas savigarbos jausmas.
Atlikti tyrimai rodo, jog vaikai, giriami už tai, ko jie iš tikrųjų nepasiekė, ar už gabumus, kurių jie neturi, jaučiasi lyg jie nebūtų buvę pagirti ir pripažinti iš viso. Priešingai, tušti pagyrimai ir pripažinimo ženklai palieka dar didesnį vidinės tuštumos ir nesaugumo jausmą. Tai veda link narcisizmo. Tik pelnyti pagyrimai už vaiko realius pasiekimus formuoja sveiką savigarbos jausmą.
Narcisizmui būdingas pavydas ir aršios kovos, tuo tarpu savigarba mums leidžia būti jautriems sau ir aplinkiniams, bendradarbiauti tarpusavyje. Narcisizmas teikia pirmenybę dominavimui, savigarba – pripažįsta visų žmonių lygybę. Arogancija – narcisizmo „draugė“, o savivertė bičiuliaujasi su kuklumu. Narcisizmas „skinasi kelią į priekį“ kitų žmonių kritika, o savigarbai būdingas nuoširdus grįžtamasis ryšys. Narcisizmui reikia, kad kiti žmonės gulėtų ant žemės, po kojomis, ant kurių šis palypėjęs stovėtų aukščiau visų. Savigarba mums leidžia priimti kiekvieną žmogų, kaip vertingą šios Visatos gyventoją.
Formuojantis mūsų savigarbai ar narcisizmui didelį vaidmenį atlieka visuomenė, kurioje gyvename. Dr. Solomonas paaiškina, jog „mūsų savigarba yra grynai kultūrinis reiškinys, kadangi žmonės save vertina pagal bendrus visuomeninius, socialinius standartus.“ Mes atitinkame šiuos bendrus standartus ir jaučiamės gerai. Arba priešingai – visuomeniniai standartai formuoja nerealius mūsų lūkesčius, kurie žeidžia ar net griauna mūsų savigarbą. Dr. Solomonas tęsia: „Amerikoje vyrai turi būti lydimi sėkmės bei turtingi, o moterys – amžinai jaunos ir lieknos. Tai kelia žmonėms nerealius lūkesčius, kurių visi tikrai negali pasiekti – tai yra neįmanoma. Mūsų vaikams jau ankstyvame amžiuje yra diegiamos vertybės, standartai, kurie yra pasiekiami tikrai ne kiekvienam. Todėl nenuostabu, kad trečdalis amerikiečių serga depresija, kitas trečdalis yra priklausomas nuo narkotikų ir alkoholio, na, o paskutinis trečdalis – žiūri televizorių arba leidžia laiką prekybos centruose.“
Kai dr. Solomonas kartu su kolegomis kūrė Smurto valdymo teoriją, vienas iš pagrindinių klausimų, kuriuos jie kėlė, buvo: kokia yra savigarbos reikšmė? Jų atlikti tyrimai atskleidė, jog mūsų vidinė savijauta, kai jaučiamės vertingi šios Žemės gyventojai, labai patikimai mus apsaugo nuo egzistencinio nerimo (tame tarpe – ir mirties baimės), būdingo mums visiems.
Dr. Solomnas kartu su kolegomis teigia, jog būtent kai kurių politinių lyderių noras išvengti mirties baimės buvo daugelio karų pasaulyje ir politinių konfliktų priežastimi. Todėl Smurto valdymo teorijos kūrėjai teigia jog, kai mes mirties faktą priimame kaip neišvengiamybę, kad visi esame toje pačioje pamažu skęstančioje valtyje, mus tai leidžia jaustis vienodai ir lygiai kartu su visais žmonėmis. Pripažinimas, kad mūsų visų laukia tas pats likimas ir mes visi to paties bijome, gali padėti mums labiau suprasti vieni kitus.
Jaučiantis gerai ir priimant save tokiais, kokiais mes esame, leidžia mums prasmingai gyventi gyvenimą, atitinkantį mūsų vertybes. Tam, kad pajaustume savasties jausmą, mes privalome save suvokti kaip vertingus ir reikšmingus visuomenės narius, kurie gali turėti įtakos, keisti savo ir kitų žmonių gyvenimus. Dalijimasis, atjauta sau ir kitam, pagalba, empatija yra pagrindiniai mūsų bendrabuvio, pagrįsto mūsų vertybėmis, būdai. Kai mes sau pripažįstame, kad mūsų laikas šiame pasaulyje senka, kai priimame skausmingą ir neišvengiamą mūsų baigtį, tai mums leidžia stengtis kiek galima prasmingiau nugyventi kiekvieną savo gyvenimo dieną. Tai mums leidžia dar labiau vertinti mūsų turimą laiką ir žmones, su kuriais dalijamės savo laiku. Taigi, mūsų savigarbos kūrimas yra kažkas didesnio nei mes patys – tai yra bendrystės su kitais žmonėmis jausmas. Tai visų žmonių lygybės jausmas, neišskiriant savęs aukščiau kitų.
Vertė Eglė Lisauskaitė
Lisa Firestone Ph.D. Self-Esteem Versus Narcissism. The Value of Self-Esteem and the Dangers of Narcissism
https://www.psychologytoday.com/us/blog/compassion-matters/201206/self-esteem-versus-narcissism
Iliustracijoje – metaforinė asociatyvinė kortelė iš rinkinio „Iš praeities skrynios” (autorės G.. Katz ir E. Muchamatulina, leidykla „Genesis”).